Utilitarizmas yra filosofinė teorija, teigianti, kad geriausias veiksmas yra tas, kuris maksimaliai padidina naudingumą, o tai paprastai apibrėžiama kaip laimės didinimas ir kančių mažinimas. Tai yra pasekmės forma, reiškianti, kad moralinę veiksmo vertę lemia jo rezultatas.
Utilitarizmas yra filosofinė teorija, teigianti, kad geriausias veiksmas yra tas, kuris maksimaliai padidina naudingumą arba laimę daugiausiai žmonių. Tai yra pasekmės forma, o tai reiškia, kad veiksmo pasekmės yra pagrindas spręsti apie jo moralę. Utilitarizmas dažnai apibūdinamas kaip filosofijos „didžiausiam skaičiui didžiausias gėris“ forma.
Utilitarizmas buvo pirmasis. XVIII amžiaus pabaigoje sukūrė britų filosofas Jeremy Benthamas. Benthamas teigė, kad teisingas veiksmas yra tas, kuris suteikia didžiausią malonumą ar laimę daugeliui žmonių. Jis tikėjo, kad malonumas ir skausmas yra vienintelės dvi vidinės vertybės, kuriomis galima išmatuoti veiksmo moralę. Benthamas taip pat teigė, kad vienintelis malonumo ir skausmo matavimo būdas yra „laimės skaičiavimas“, kuris yra matematinė formulė, apskaičiuojanti malonumo ar skausmo, kurį sukels veiksmas, kiekį.
Utilitarizmą toliau plėtojo kiti filosofai, pvz., John Stuart Mill< /a> ir Henris Sidgwickas. Mill teigė, kad malonumas ir skausmas nėra vienintelės vidinės vertybės, kuriomis galima išmatuoti veiksmo moralę. Jis teigė, kad reikia atsižvelgti ir į kitas vertybes, tokias kaip teisingumas, lygybė ir laisvė. Sidgwickas teigė, kad utilitarizmas turėtų būti taikomas visiems moraliniams sprendimams, o ne tik tiems, kurie susiję su malonumu ir skausmu.
Utilitarizmas buvo plačiai priimta kaip moralės teorija, tačiau ji taip pat buvo kritikuojama dėl lankstumo stokos ir dėmesio sutelkimo į veiksmo pasekmes, o ne į ketinimus. Utilitarizmas taip pat buvo kritikuojamas dėl sutelkimo į kolektyvinį gėrį, o ne į individualų gėrį. Nepaisant šios kritikos, utilitarizmas išlieka populiari moralės teorija ir dažnai naudojama priimant sprendimus versle, politikoje ir kitose gyvenimo srityse.