Keljefo formos yra natūralios Žemės paviršiaus ypatybės, pvz., kalnai, slėniai, lygumos ir plynaukštės. Jie susidaro dėl įvairių procesų, įskaitant eroziją, vulkaninį aktyvumą ir tektoninių plokščių judėjimą.
Keljefo formos yra fizinės Žemės paviršiaus ypatybės, įskaitant kalnus, slėnius, lygumas, kalvas, plynaukštes ir kanjonus. Jie susidaro dėl įvairių procesų, įskaitant eroziją, tektoninį aktyvumą ir vulkaninį aktyvumą. Keljefo formas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: erozijosal reljefo formas ir nusėdimasal reljefo formos.
Erozijavisos reljefo formos< /a> susidaro veikiant vėjui, vandeniui ir ledui. Vėjas gali ardyti žemę, nunešdamas mažas dirvožemio ir uolienų daleles, o vanduo gali ardyti žemę, išnešdamas didesnes dirvožemio ir uolienų daleles. Ledas gali ardyti žemę, nuplėšdamas didelius uolienų ir dirvožemio gabalus. erozijos reljefo formų pavyzdžiai yra kanjonai, slėniai ir tarpekliai.
Nusėdimas< /a>visos reljefo formos susidaro, kai nuosėdas nusėda vėjas, vanduo ir ledas. Vėjas gali nusodinti nuosėdas smėlio kopų pavidalu, o vanduo – deltų ir aliuvinių vėduoklių pavidalu. Ledas gali nusodinti nuosėdas morenų pavidalu. nuosėdų reljefo formų pavyzdžiai yra paplūdimiai, smėlio juostos ir salpos.
Landforms< /a> taip pat galima suskirstyti į dvi kitas kategorijas: reljefo formas, sukurtas dėl tektoninės veiklos, ir reljefo formas, sukurtas dėl vulkaninės veiklos. Tektoninis aktyvumas yra Žemės plokščių judėjimas, dėl kurio gali atsirasti kalnų, keterų ir lūžių. Vulkaninė veikla yra išsilydžiusių uolienų išsiveržimas, dėl kurio gali atsirasti ugnikalnių, lavos srautų ir kalderų.
Landformos yra svarbi Žemės paviršiaus dalis, nes jos daugelio augalų ir gyvūnų rūšių buveinės. Jie taip pat suteikia žmonėms išteklių, tokių kaip mineralai, vanduo ir dirvožemis. Kraštovaizdžio formos taip pat gali būti naudojamos tiriant Žemės istoriją, nes jos gali suteikti užuominų apie praeities klimatą ir aplinką.