Neasmeninis atsparumas – tai sistemos, organizacijos ar bendruomenės gebėjimas prisitaikyti ir klestėti susidūrus su sunkumais. Tai gebėjimas numatyti, pasiruošti ir reaguoti į besikeičiančias sąlygas bei išlaikyti arba atgauti funkcionalumą ir gyvybingumą esant stresui ar sutrikimams.
Neasmeninis atsparumas yra sąvoka, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas sistemos, organizacijos ar bendruomenės gebėjimui atlaikyti ir atsigauti po žlugdančio įvykio. Tai koncepcija, kuri pastaraisiais metais vis labiau populiarėja, nes organizacijos ir bendruomenės tampa vis labiau pažeidžiamos stichinių nelaimių, ekonominio nuosmukio ir kitų žlugdančių įvykių.
Neasmeninis atsparumas grindžiamas idėja, kad sistema , organizacija ar bendruomenė gali būti atspari, jei sugeba įsisavinti, prisitaikyti ir atsigauti po žlugdančio įvykio. Šis pajėgumas pasiekiamas dėl įvairių veiksnių, įskaitant išteklių prieinamumą, gebėjimą numatyti ir reaguoti į trikdžius bei gebėjimą kurti ir palaikyti santykiai su suinteresuotosiomis šalimis.
Neasmeninis atsparumas yra holistinis požiūris į atsparumą, kuriame atsižvelgiama į sistemos, organizacijos ar bendruomenės sujungimą. Jis grindžiamas idėja, kad atsparumas yra ne tik individas, bet ir kolektyvas. Siekiama suprasti sistemos, organizacijos ar bendruomenės sujungimą ir tai, kaip ją sustiprinti, kad atlaikytų ir atsigautų po žlugdančių įvykių.
Neasmeninis atsparumas yra Svarbi koncepcija, į kurią turi atsižvelgti organizacijos ir bendruomenės, kurios siekia tapti atsparesnės. Tai koncepcija, kuri gali padėti organizacijoms ir bendruomenėms nustatyti savo pažeidžiamumą ir sukurti strategijas, kaip jas pašalinti. Tai taip pat koncepcija, kuri gali padėti organizacijoms ir bendruomenėms užmegzti santykius su suinteresuotosiomis šalimis ir sukurti atsparumo kultūrą. Galiausiai neasmeninis atsparumas yra sistemos, organizacijos ar bendruomenės, kuri būtų geriau pasirengusi atlaikyti ir atsigauti po žlugdančių įvykių, sukūrimas.